Dažniausiai suaugę linkę manyti, kad stresines situacijas patiria tik suaugę, tačiau vaikas, neturėdamas tokių bėdų kaip darbo neturėjimas, skolos, sąskaitų apmokėjimas, draugų nesupratingumas, kolegos netaktiškumas darbe ar kaip palaikyti namų tvarką, kaip nusipirkti geresnę mašiną, kaip nusipirkti šiek tiek daugiau kantrybės, kai vaikas zyzia, kaip paguosti sutuoktinį, kaip suderinti savo „noriu“ ir „galiu“?
Nesuklyskite, kiekvienas mažas vaikas irgi gali patirti stresines situacijas, bet iki tam tikro lygio.
Streso šaltiniai
Stresą suaugusiems (ir vaikams) sukelia iš išorės atėję reikalavimai ir mūsų pačių gebėjimas patenkinti šiuos reikalavimus. Tačiau gali būti ir vidiniai stresoriai, kurie labiau susiję su vidiniais konfliktais, kai mes pradedame manyti, kad „privalome“ padaryti, bet realiai suvokiame ką mes iš tiesų „galime“ padaryti. Idealiojo ir realiojo „aš“ nesutapimas. Stresas gali turėti įtakos visiems. Vyresni vaikai patiria akademinį arba socialinį stresą. Dažnai vyresni vaikai išbando streso sukeliamus reiškinius, patys sukelia stresą aplinkiniams ir sau.
Pasaulio naujienos neskirtos ikimokyklinio amžiaus vaikui gali sukelti stresą. Tai nerimą keliantys vaizdai (stichinės nelaimės, terorizmas, karas, smurtas prieš žmogų) per televiziją. Jie pradeda nerimauti dėl savęs ir artimų žmonių, kuriuos jie labai myli. Nes jiems atrodo, kad tai vyksta visiškai šalia jų. Todėl, jei nusprendėte žiūrėti laidą (naujienas) skirtą suaugusiems, nepamirškite kalbėtis su vaiku ir komentuoti tai, ką jie mato. Taip vaikas geriau supras ne tik jūsų požiūrį, bet ir mažiau liks vietos individualiai interpretacijai.
Taip pat reikėtų suprasti, kad tie dalykai, kurie suaugusiems yra įprasti, vaikams gali sukelti stresą. Tokie įprasti kaip artimo liga (peršalimas ar kita liga), dienotvarkės pasikeitimai dėl suaugusių planų pasikeitimų, keičiama gyvenamoji vieta, miegojimo vieta ar kambarys, maisto įpročių pasikeitimai, nutrūkę santykiai su draugais, giminaičiais. Stipresni sukrėtimai svarbūs ne tik vaikams, bet ir suaugusiems: artimo mirtis, tėvų skyrybos, tėvų emigracija, nenuoseklus ir greitas atsiskyrimas su vaiku, avarija, rimta liga. Jie labai lengvai prisiima atsakomybę už išgyvenančius tėvus ir savarankiškai (savitais ir ne visada tinkamais būdais) bando „sutvarkyti“ situaciją.
Streso požymiai
Streso požymiai yra simptominiai ir jie Jums suteikia informaciją apie tai, kad vaikas situaciją interpretuoja netinkamai.
Trumpalaikiai elgesio pokyčiai (anksčiau nebūdingi vaikui), nuotaikos svyravimas, miegojimo vietos keitimas (pvz. noras miegoti su vienu iš tėvų). Jei suteikiate galimybę rinktis, tai ne požymis.), fiziniai požymiai: stomatitas ir galvos skausmas, padažnėjęs sergamumas, nei įprastai, gali atsirasti sunkumų susikaupti, kai kurie gali norėti būti vieni ir realiai daug laiko leisti vieni. Jaunesni vaikai gali pradėti čiulpti (kramtyti) nykštį, drabužį, čiulpti ar sukti plaukus, nuolat liesti ar trinti nosį – tai besikartojantis elgesys, kuris rodo nerimą ir patiriamą stresą. Gali sapnuoti baisius sapnus, pradėti meluoti.
Pagalba tėvams pažįstant savo vaiką. Atliktame tyrime JAV vaikai (nuo 9 iki 13 metų) nurodė ką veikia, kai ištinka stresinė situacija:
52 % eina žaisti ar daryti kažką aktyvaus.
44 % imasi klausytis muzikos.
42 % nori žiūrėti televizorių ar žaisti vaizdo žaidimus.
30 % kalbasi su draugu.
29 % bando ne galvoti apie situaciją ir užsiimti kita veikla.
28 % bando „dirbti“, kad „išvaryti“ mintis iš galvos.
26 % imasi valgyti.
23 % būna be nuotaikos.
22 % pasikalba su vienu iš tėvu.
11 % verkia.
Pirma pagalba vaikui
Kai aiškiai suprantate vaiko nerimą ir žinote priežastis, kurios labiau susiję su Jumis, nei su vaiko aplinka. Kalbėkitės su vaiku apie savo jausmus ir priežastis: „Jaučiuosi liūdnas, nes mano draugas stipriai susižeidė ir jam norėčiau padėti. Aš suprantu, kad jam dabar gali padėti tik gydytojas.“ Tegu vaikas žino, kad suprantate save ir savo jausmus, vėliau įvardinkite vaiko jausmus, kad „tikriausiai ir tau liūdna, nes matai mane liūdną?“. Abipusis jausmų supratimas ir įvardinimas suteiks lengvą pradžią kalbantis apie sunkias situacijas su vaiku. Kalbėdami apie jausmus niekada nesakykite „tu“. Kalbėkite apie situaciją. Juk niekas nenori sirgti, susižeisti ir dėl to nėra kaltas. Elgesys ne visada būna tinkamas ar pasielgta ne visiškai protingai, bet galite užtikrinti, kad „kitą kartą draugas žinos ką daryti, kad nesusižeisti ir dabar gali žinoti tu“. Būkite nuoširdus ir atviras sau ir vaikui. Jei negalite kalbėtis apie jausmus, juos užrašykite ir perskaitykite vaikui. Taip ir sakykite: „Man sunku kalbėti apie savo jausmus, bet labai noriu išmokti apie juos kalbėtis su tavimi, todėl tau parašiau laišką, kurį noriu perskaityti…“. Jei ir tai neįmanoma, tegu laišką perskaito sutuoktinis ar žmogus, kuriuo pasitikite. Puiki pradžia.
Ką gali tėvai?
Pirmiausia išmokite patys tinkamai reaguoti į stresines situacijas. Raskite būdų, kurie padės Jums, tada kalbėkitės su vaiku (ir sutuoktiniu). Nepamirškite, kad vaikai turi išbūti ir patys susidoroti su savo jausmais: neviltimi, liūdesiu, pykčiu. Jūs galite pasiūlyti jiems tik įrankius kaip susidoroti su šiomis emocijomis. Visgi su emocijomis vaikams teks išmokti susidoroti patiems.
Vaiko jausmai. Kaip jau supratote, kad tikimybė, jog vaikas pats imsis kalbėti yra 1/5. Jei matote susirūpinusį savo vaiką, neverskite jo kalbėtis. Būkite jautrūs ir supratingi, nes šiuo metu vaikui tikrai nelengva būti pačiu su savimi. Taip pat prisiminkite, kad jūsų darbas ne eliminuoti iš vaiko gyvenimo stresines situacijas (nesakykite: „daugiau nebeisi į kiemą, jei negali gražiai su draugais žaisti!“), bet padėti įgyti tinkamų įgūdžių reaguojant į stresą. Neturėkite nerealių iliuzijų – stresinės situacijos nesibaigia niekada, kaip gerai žinote, net ir suaugus. Kuo anksčiau pradėsite mokytis kartu, tuo įgūdžiai bus stipresni.
Atkreipkite dėmesį. Pastebėkite garsiai, jei vaikas jaučiasi nusivylęs, liūdnas (pvz.: „pastebėjau, kad dabar tavo veidas atrodo liūdnas..“). Jei vaikas pripažįsta, kad taip yra. Paklauskite: „kas gi nutiko?“, „Ar norėtum apie tai pasikalbėti dabar?“.
Klausykitės vaiko. Dabar puiki proga prisiminti kokius turite puikius empatiškus klausymosi įgūdžius, o jei juos turite žemus, tai dar puikesnė proga pradėti juos įgyti šioje situacijoje.
Kalbėkitės apie tai, kad visiškai normalu tokioje situacijoje jaustis piktam, išsigandusiam, vienišam, liūdnam ar nerimauti. Tampa lengviau, kai pasidalinama šia situacija ir savo jausmais su artimu, kuriuo galima pasitikėti žmogumi.
Komentuokite vaiko jausmus (atsargiai). Padėkite atpažinti vaikui savo emocijas ir su kuo juos siejasi. Taip atsiras emocinis situacijos suvokimas. Vaikas turi jaustis ne tik suprastas, bet žinoti, kad Jums rūpi vaiko išgyvenimai. Vaikas turėtų pajusti sąjungą su Jumis.
Padėkite vaikui sugalvoti, ką dabar daryti? Net tada, kai sako, kad nenori kalbėtis, vaikas iš tiesų nori pasakyti, jog jam sunku kalbėtis apie tai, nes jaučia daug sunkių jausmų. Tiesiog būkite ten. Jei įmanoma apsikabinkite, paglostykite atsargiai – svarbu fizinis kontaktas. Pokalbio metu suteikite erdvės vaikui, netrukdykite vaikui moralais, pašiepimu, ignoravimo, atstūmimu ar neigimu. Kai tik reikės priminkite vaikui, kad jis puikiai gali valdyti situaciją. Stresinėje situacijoje tampa baisu tada, kai manai, kad jos nevaldai ir nutiks kažkas „baisaus“. Pasvarstykite kas galėtų nutikti labai „baisaus“ ir nepakeliamo (taip pat improvizuokite patį geriausia šios situacijos nutikimą), kaip jūs galėtumėte kartu su vaiku šias „baisias“ situacijas išspręsti. Suteikite vaikui viltį, kad viskas nėra taip blogai kaip jam atrodo. Kalbėkitės apie tai: „o jeigu…, tada…“ Sugalvokite kartu su vaiku kaip kitą kartą galės spręsti panašią situaciją. Kalbėkitės apie tai, kas jam labiausiai sukelia stresines situacijas, kaip vaikas galėtu labiau padėti sau, kai ištinka stresinė situacija ugdymo įstaigoje.
Pasiūlykite vaikui, kad jūs galite pasikalbėti su vaiko mokytoju ir paprašyti pagalbos vaikui tinkamai reaguojant į stresinę situaciją.
Būkite kantrūs ir pozityvūs. Skaudu matyti savo vaiką, kuris išgyvena sunkius jausmus. Neramu dėl jo jausmų ar busimų poelgių dėl šių jausmų. Dažniausiai kyla noras vaiką „išgydyti“ iš šių jausmų. Neskubėkite. Padėkite vaikui augti atrandant teigiamus jausmus ir ieškant problemos sprendimų. Nuraminkite ir padėkite vaikui suprasti, kad gyvenimas ir kiekviena stresinė situacija tai, kaip linksmieji kalneliai, tik šioje situacijoje esi žemai. Priminkite, kad jūsų šalia nebus ir su ja vaikui reikės išmokti susitvarkyti pačiam. Išmokęs sveikų streso įveikimo strategijų, vaikas ateityje galės lengvai valdyti ne tik savo jausmus, bet ir stresines situacijas. Niekada nėra taip blogai, kaip atrodo.
Tikriausiai jau supratote, kad kiekviena stresinė situacija, tai emocinių įgūdžių treniruotė. Visiškai nesvarbu ar vaikas patiria stresą, ar ne, svarbiausia kaip jūs padedate vaikui išmokti įveikti šią stresinę situaciją ir įgyti atsparumą stresui. Jei nebus stresinių situacijų, jūsų vaiko įgūdžiai įveikti emocinius sunkumus bus žemesni. (Nereikia streso sukurti dirbtinai ar vaiką nuolat vesti į stresinę aplinką, jų paprastai pasitaiko ir taip pakankamai). Išmokus, tai tampa visiškai kontroliuojamas procesas. Taip pat tai nėra greitas procesas ir viskas nevyksta, kaip stebuklų šalyje. Nes šioje šalyje nėra burtininkų su burtų lazdelėmis. Prisiminkite, kad tai ilgas ugdomasis procesas, kurio rezultatą galite tikėtis pamatyti gal po 6 mėn., gal po metų, o gal tik tada, kai vaikas jau bus užaugęs. Neskubinkite laiko, bet pasidžiaukite praleistu laiku kartu, kalbantis apie sudėtingus dalykus. Tai sukuria dar stipresnį ryšį.
Jei vaikas patiria ilgalaikį stresą, rimtą nerimą, baimes ir tai gali sukelti vaiko elgesio (pakitimus) problemas – kreipkitės į specialistus ir ieškokite sprendimų.
Gyvenkite ramiai, būkite atsparūs ir laimingi, nes nėra nė vieno dalyko gyvenime dėl kurio verta jaudintis.
Gintarė Visockė
Pagal Jennifer Shroff Pendley straipsnį „Vaikystės stresas“.
Straipsnio dalį ar visą kopijuoti ar kitaip platinti draudžiama be autoriaus leidimo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą