Straipsnis talpintas: http://oozuu.com/kaipjusauginsitesavovaika/kurybiskumas-ir-ugdymosi-procesas/
Pastaruoju metu vis dažniau išgirstame apie kūrybiškumą ir ugdymą kartu. Ugdymą suvokiame kaip tam tikrų žinių įsisavinimą arba tam tikrų dalykų išmokimą, o kūrybiškumą – laisvą ir atvirą kūrybišką procesą, kurio metu vaikas mąsto „kitaip“ ir tai išreiškia. Ar tai suderinama? Ar tai susiję su žmonių amžiumi? Vienas iš būdų suprasti tai, yra sieti kūrybišką mąstymą ir meninę išraišką tuo pat metu suvokiant apie žmogaus raidos ypatumus. Daug mokslininkų teigia, kad laikui bėgant kūrybiškumas linkęs mažėti. Augdamas vaikas save pradeda suprasti ir pripažinti kaip „savaime įprastą“. Todėl vyksta nepakankamas kūrybinio mąstymo ir meninės išraiškos sąsajos. Dažnai vaikai pradeda matyti naujoves ir meninę išraišką ten, kur yra oficialiai (autoritetų) pripažinti arba atsižvelgiama į tuos, kurie „turi“ išskirtinį talentą. Tai akivaizdi mūsų vaikų reakcija į socialines vertybes, kultūrines nuostatas, ugdymo praktiką. Galime manyti, kad bet kuri švietimo įstaiga yra atsakinga už kūrybinį vaiko potencialą.
Dauguma vaikų yra natūraliai smalsūs ir labai lakios vaizduotės. Po to, kai kažkas atsitinka vaikas tampa atsargesnis ir mažiau novatoriškas ieškotojas. Toliau jie linkę įsikūnyti iš „dalyvio“ vaidmens į „žiūrovo“ (arba atlikėjo pagal režisūrą) vaidmenį. Apie trečius metus atsiranda savisaugos instinktas, kuris suteikia vaikui galimybę pradėti vengti nemalonių „situacijų“. Tai yra emocinė atmintis, kuri toliau vaiką lydi visą gyvenimą. Labai dažnai susiduriama su situacija, kai dėl šių dalykų yra kaltinami pedagogai ir kai pedagogai kaltina tėvus. Kaltinti lengviausia, nes tai kiekvieną atriboja nuo bet kokių sprendimų priėmimo. Emocinio intelekto programos sako: „ištaisyk situaciją, jei gali…“.
Kadangi vis dar netyla kalbos apie tai, kad ugdymo įstaiga slopina kūrybiškumą. Gali būti, kad tai dažniausiai pasitaiko dėl klaidingo suaugusių įsitikinimo apie kūrybiškumą. Pagalvokite: kaip įmanoma pamatuoti kūrybiškumą? Kaip įvertinti kūrybiškumą? Kaip jį apibrėžti? Ar tai tam tikra intelekto forma? Jis įgimtas ar išmoktas? Kiekvienas iš jūsų į šį klausimą atsakėte skirtingai, nes jūsų patirtis skirtinga. Dar keli klausimai: ar tas asmuo, kuris yra ekspertas arba kūrybinis genijus muzikoje yra toks pat kūrybinis genijus ir socialiniuose santykiuose? Kūrybiškumas gali reikštis tam tikroje išreikštoje srityje, jis po truputį gali reikštis per visas vaiko mokymosi sritis. Taip pat jūs galite daryti prielaidą, kad vaikas, kuris gauna aukštus įvertinimus yra labiausiai kūrybiškas vaikas. Vaikai, būdami socialinės būtybės yra lengvai įtakojamos stereotipinio mąstymo, paremto socialiai ir kultūriškai išmoktomis normomis, socialiai pageidautino elgesio. Kažkada šiais vaikais buvome ir mes.
Kai mokiausi mokykloje aš buvau iš tų „tobulų“ vaikų, kurie buvo „svajokliai“. Jei manęs būtų kas nors paklausę apie vaikus klasėje, aš būčiau apie kiekvieną papasakojus ilgiausias istorijas. Tikriausia aš juos geriau pažinojau, nei jie patys save. Per pamokas dažnai būdavau kitame „pasaulyje“, negalėdavau atsakyti, jei klausdavo, nes tiesiog „negirdėdavau“ klausimo. Todėl ir pažymiai buvo vidutiniai. Dėl savo „svajokliškumo“ patekau į patyčių sūkurį, bet dabar ne apie tai. Mokyklą pabaigiau ir tris aukštuosius mokslus. Nuo pat vaikystės mane daug kas įvardina, kaip kūrybišką žmogų, gebantį į gyvenimą žiūrėti „kitaip“. Visada patikdavo padaryti kitaip, nei visi. Iki šiol nepatinka dalykai, kurie patinka „visiems“.
Ugdymo (si) aplinka (ugdymo įstaigos ir ugdytojai) ne noriai priima vaikus, kurie yra „kitokie“, kurie išdrįsta būti „kitokiais“. Mūsų istorija pilna pavyzdžių, žmonių, kurie buvo vadinami „svajokliais“, „iškritusiais iš mėnulio“, „ramybės drumstėjais“, „klasės ardytojais“. Mokytojai atsipūsdavo, kai jų nebelikdavo klasėje ir mokykloje. Vaikystėje jie būdavo labai kūrybingi ir vėliau tokiais kūrybos genijais išliko ir gyvenime. Paskaitykite politiko Vinstono Čerčilio, aktorės Saros Bernhardt, mokslininko Alberto Einšteino, išradėjo Alexander Graham Bell, šokėjos Isadoros Dunkan istorijas. Iš jų galima mokytis ir mokytis būti pakantiems savo vaikams, kurie „neina“ kartu su programa, nes atranda įdomesnių dalykų tiesiog realiame gyvenime. (Kūrybiškumas nesiejamas su destruktyviu elgesiu. Destruktyvus elgesys rodo vaiko negebėjimą tinkamai reikšti savo emocijas. Šioje vietoje geriausia atsiminti, kad vaikas, kuris gerai jaučiasi ir elgiasi gerai.)
Suaugęs pernelyg įtakotas vaiko raidos supratimo ir noro „spėti“ kartu su vaiko raida palankiau reaguoja į tinkamą/pažangų vaiko elgesį/mokymąsi nei į netradicinį/kūrybinį elgesį/mokymąsi. Jei tėvai/pedagogai vaikui nuolat rodo, ką jis turi išmokti ir trejų metų vaikas žino raides, tai ne „genijus“ ir ne kūrybiškas vaikas. Tai rodo vaiko pakankamai stiprų gebėjimą greitai imituoti suaugusių elgesį. Tai gali būti natūraliai ankstyvos raidos ypatumas. Jo kūrybiškumo procesas yra pažeistas išmokimo situacijomis. Toks vaikas gali būti, kad sieks ir toliau gyvenime kartoti/išmokti kitų elgesį/dalykus.
Kaip galime „nestabdyti“ vaikų kūrybiškumo? Situacija paprasta: parodome vaikui ovalą ir jo klausiame: „kokia tai forma?“, vaikas atsako jog tai kiaušinis. Mes atsakome, kad „kiaušinis“ nėra forma, forma yra „ovalas“. Vaikas jaučiasi nepriimtas ir nesuprastas. Jaučia atstūmimo jausmą. Tai ta pati situacija (rašiau pradžioje apie emocinę atmintį ir nemalonių situacijų vengimą), kurioje vaikas kitą kartą atsakys ne „kiaušinis“, ne „avokadas“, ne „veidrodis“, bet labai paprastai „ovalas“, o jei neatsimins, taip ir pasakys: „aš nežinau“. Atsakykite sau, kiek kartų per pastarąjį mėnesį pasakėte žodžių „ovalas“? Tuomet gal dažniau sakėte „forma“? O kiek kartų pasakėte „kiaušinis“? Vaikui reikia leisti matyti aplinkoje mokymuisi svarbius dalykus ar suteikti galimybę išmokti. Tegu teigiamoje aplinkoje būna visko, o vaikas pats atsirinks tai, kas jam įdomiausia ir į tai „pažiūrės kitaip“. Šioje situacijoje geriausia palaikyti vaiką ir suteikti jam informacijos: „taip, ovalas tikrai panašus į kiaušinį, puikiai pastebėjai…“.
Pagrindinis kūrybinio mąstymo elementas yra „outside the box“ (išeiti iš dėžutės). Nesiekime kūrybiškumo su sklandumu ir aiškumu, bet pastebėkime savo vaikuose mąstymo „perliukus“ kasdienybėje, kurie kiekvienam iš jūsų reiškia „outside the box“. Žaiskite „outside the box“ ir vėl iš naujo tapkite vaikais kartu su savo vaikais, kurie tyrinėja, atranda ir neformuoja jūsų požiūrio į pasaulį. Tapkite suaugusiais su savo vaiku ir atraskite suaugusio pasaulyje daugiau galimybių būti „kitokiu“. Juk taip paprasta ir gera mėgautis požiūriu „outside the box“, jei esate kūrybiškas arba norite tokiu būti.
Būkite laimingi būdami kartu ir atskirai.
Gintarė Visockė
Straipsnis pagal J. P. Dzhaparidze; M. R. Jalongo; Pirsono Allyn Bacon Prentice Hall
Tolimesniam žinių gilinimui rekomenduoju: http://www.amazon.com/gp/product/0131188313?ie=UTF8&linkCode=xm2&camp=1789&creativeASIN=0131188313
Pamąstymui:
Straipsnio dalį ar visą kopijuoti, ar kitaip platinti draudžiama be autoriaus leidimo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą