KAIP IŠSAUGOTI KŪRYBIŠKUMĄ?

Straipsnis taplintas: http://oozuu.com/kaipjusauginsitesavovaika/kaip-issaugoti-kurybiskuma/ 

Mintis šiai temai kilo iš visai paprastos mano gyvenimiškos patirties. Nesenai per vieną paskaitą dėstytoja paprašė paimti piešimo priemones, daug popieriaus lapų, ant kurių buvo nupieštas apskritimas su trikampiu, ir tiesiog piešti. Pasitikslinau ar turime laikytis šios formos, ji atsakė, kad turime daryti kaip tik norime. Turėjome apie 45 min piešti. Pabaigę piešti išdėstėme lapus ir aptarinėjome. Dėstytoja pažvelgė į mane ir sako: „Jūsų mąstymas visiškai ne stereotipinis ir toks kūrybiškas, įvairiai nupiešėte. Neturėjau tokio studento. Kaip išlaikėte savo kūrybiškumą?“. Žiūrėjo į mane lyg į stebuklą. Atsakiau, kad mane to išmokė mano vaikas. Vėliau susimąsčiau kaip jis mane to išmokė? O gal neišmokė, bet priminė?

Kūrybiškumas yra intelektinis procesas, mąstymo būdas, požiūris sprendžiant problemas. Kaip minėjau ankstesniame straipsnyje susijęs su kritiniu mąstymu. Iki šiol mokslininkai neranda bendro sutarimo, kurie yra svarbiausi ir būtini intelektiniai įgūdžiai siekiant kūrybiško mąstymo. Tačiau galime sutikti, kad kūrybiškumas apima vaiko gebėjimą kurti neįprastas asociacijas, atpalaiduoti sąmoningas mintis, naudoti metaforas, formuoja turtingus vaizdus ir dažniausiai toks vaikas klausia originalių klausimų. Labiausiai kūrybiškumas pasireiškia ikimokykliniame amžiuje. Tai susiję su vaikų gebėjimu įsitraukti į žaidimą ir susieti skirtingus problemų sprendimus. Tokio amžiaus vaikai gerokai dažniau žaidžia su moliu, dažais ir todėl būtų teisinga sakyti, kad jie tai daro iš kūrybinių produktų, nei pasakyti, kad jie kuria sąmoningai. Taip pat suaugę labiau linkę atsižvelgti į ikimokyklinuko mąstymo procesą, požiūrį į problemų sprendimus nei į suaugusių. Suaugusiems smagu klausytis nerealių vaikų istorijų, juoktis ir džiaugtis nuostabiu vaikišku pasaulio suvokimu. Augant vaikui – suaugę vis dažniau linkę pasakyti „nekalbėk kaip mažas vaikas“, „elgiesi kaip mažylis“, „jis dar vis žaidžia, jis dar vaikas“ ir pan. Vaikas tai girdi ir formuojasi požiūris: „jei nebežaidžiu, neesu vaikas“. Ar kada susimąstėme, kad žaidimas, tai ne vaiko natūralus raidos procesas, bet suaugusių aplinkos įtakotas procesas? Kaip reaguotumėte, jei jūsų sutuoktinis grįžęs po darbo pasidėtų smėlio dėžę ant stalo ir pradėtų žaisti su smėliu? Esu įsitikinusi, kad pagalvotumėte jog jis yra mažas vaikas ir vis dar neišaugęs iš vaikystės. O gal replikuotumėte: „Ar ne laikas tau suaugti?“. Tai suaugusių požiūris, stereotipas ar negebėjimas spręsti problemas?

Tyrinėjant žaidimą ir problemų sprendimų koreliacinius ryšius mokslininkai pastebėjo, kad noras žaisti ir fantazijos žaismas vaikui leidžia įgyti gebėjimą spręsti vieną ar net kelias problemas, įgyvendinant savo idėją. Ikimokyklinukai yra patys kūrybiškiausi žmogučiai. 1977 metais Sylva atliko tyrimą ir tyrinėjo ryšius su kūrybiškų vaikų gebėjimu žaisti ir spręsti problemas. Jis nustatė, kad vaikams suteikta laisvė socialinėje erdvėje leidžia aktyviai įsitraukti į procesą ir motyvuodami vieni kitus aktyviai spręsti problemą( –mas).

Skirtingi problemų sprendimai reikalauja skirtingų įgūdžių ieškoti daugiau nei vieno galimo sprendimo, apsvarstyti galimų sprendimų įvairovės naudojimą. Vienas iš pavyzdžių, kaip tai vyksta realybėje: galima vaiko paprašyti išvardinti visus modilino naudojimo būdus. Vaikas sugalvos jų tiek daug, kad tikriausiai nė pusės jų panaudojimo jums nebūtų atėję į galvą. Vaikas neturi mąstymo stereotipo, neturi pakankamai patirties (kas veikia, o kas ne) ir ieško būdų, nes jam tiesiog smagu ieškoti, žaisti ir spręsti problemą. Tai vienas iš žaidimo etapų. Problemos sprendimas yra susiję su kūrybiniu procesu ir veiklos rezultatais. Šioje vietoje išsiskiria du tipai: 1) kūrybiškumas ir priemonių naudojimas yra susijęs su kūrybiškumo procesu ir rezultatu 2) kūrybiškumas ir priemonės problemų sprendimams neturi įtakos. (Sylva, 1977) Šie abu būdai yra kūrybinio proceso dalis. Jie gali arba padėti kūrybiškai spręsti problemas arba neturėti jokios įtakos. Tikriausiai visi sutiksime, kad kūrybiškos priemonės visada padeda kūrybiškai mąstyti ir spręsti problemas. Mokslininkai Dansky ir Silverman ( 1973 , 1975 ) teigia, kad dirbant su skirtingomis užduotimis ir skirtingomis priemonėmis vaikai ieškojo ir rado skirtingus problemų sprendimus. Geriausiai sekėsi rasti kūrybiškus problemų sprendimus tada, kai problema buvo kita, bet naudojo anksčiau naudotas priemones (jos buvo žinomos). Kaip tai veikia? Geriausia, kai tai vyksta komandoje (mažiausiai 4 vaikai).  Paimkite popieriaus lapą, ant jo užrašykite vaikui sprendžiamą uždavinį (pvz.: draugas, draugystė, mokymasis, šeima ar kt.). Kiek komandų dalyvauja, tiek išsirinkite žodžių. Duokite komandoms skirtingos spalvos rašiklius (komanda turi vienodus) ir paprašykite, kad jie aplink šį žodį surašytų kuo daugiau dalykų, apibūdinančių parašytą žodį. Po 7 min. sukeiskite lapus ir paprašykite dar kartą surašyti dalykus, kurių ankstesnė komanda nesurašė, po to vėl sukeiskite. Smagiausia, kai dalyvauja bent 4 komandos ir popieriaus lapas apkeliauja visas komandas. Pastebėsite, kad pirmos mintys yra visada labai stereotipinės, o paskutinės užrašytos mintys primena nerealias idėjas.

Vaikai naudodami fantaziją ir vaizduotę žaidžiant turi didesnes galimybes priimti kūrybiškus sprendimus apie juos pasakojant. Dansky (1980) nustatė, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai geriausiai atlieka įvairių problemų sprendimų užduotis tik tuomet, kai jų spontaniškumas ir motyvacija yra aukšti. Jei vaikas įsitraukiamas į žaidimą ir nėra motyvuotas, problemų sprendimai yra mažiau kūrybiški ir vaikas renkasi labiau nuspėjamus sprendimus. Todėl svarbu suprasti, kad vaikams spontaniškas laisvas žaidimas padeda atrasti kūrybiškus problemų sprendimus, fantazija ir vaizduotė sukuria bendrą intelektinę sąlygą problemų sprendimui. Taip pat lankstumas yra vienas iš pagrindinių kūrybiškumo principų vedantis į kūrybinį procesą.

Tikriausiai kas dieną matydami ikimokyklinukus vis dar stebimės jų išradingumu ir gebėjimu žaisti. Žaidimas ir intelektinė veikla padeda suskurti kūrybinį procesą, kurio metu vaikai sprendžia problemas. Spontaniškas ir laisvas žaidimas yra labiau įtraukiantis ir leidžiantis daugiau atrasti kūrybinių idėjų problemų sprendimams. Todėl žmonės ir vaikai, kurie pakankamai ilgai sugeba žaisti spontaniškai – išlaiko aukštą kūrybiškumo lygį. Augdami vaikai vis mažiau žaidžia, tyrinėja ir eksperimentuoja, todėl augant kūrybiškumas ir spontaniškumas žaidimams mažėja. Tėvai, pedagogai, suaugę turėtų bandyti iš naujo mokytis su vaikais žaisti kartu, tyrinėti ir eksperimentuoti priemonėmis, aplinka, problemomis ir ieškoti naujų sprendimo būdų. Vaikai mokosi gyventi iš jūsų.

Linkiu visiems iš naujo pažvelgti į savo ir vaikų kūrybiškumą, jį saugoti, atrasti iš naujo ir būti tiesiog laimingiems.

Gintarė Visockė

Straipsnio dalį ar visą kopijuoti, ar kitaip platinti draudžiama be autoriaus leidimo.